Išmesti, niekam nereikalingi baldai

perkūnkiemis

Gyvenu Perkūnkiemyje, miegamajame rajone, kuris turbūt geriausiai žinomas Vilniuje. Tai rodo nuolatinis žiniasklaidos dėmesys. Savo rajonėlyje matau tam tikrus reiškinius, kurie man kelia nuostabą ir kartais net pasibjaurėjimą. Visai neseniai, šalia konteinerio radau didžiulį matracą. 2000×1800 mm matracas buvo pamestas tiesiog gatvėje, šlapias ir sulytas. Jis ten gulėjo bent dvi dienas. Niekas nepastatė jo, niekam jo neprireikė. Pas mus Perkūnkiemyje net elgetos padorūs – jie tokių daiktų net neima, nors jiems kai kas paliekama specialiai, nemetama į konteinerį su ta mintimi, kad paims…

Pats prieš savaitę pasiėmiau ir į bagažinę įsidėjau visai neblogą vatinę pagalvę – pavasarį nuvešiu į kaimo sodybą – ten ji tikrai pravers. Dar prieš kelias savaites į kitą kaimą nusivežėme medinę vaikišką kėdutę iš plokščių. Tokią paprastą, kurią vaikams sulaužyti itin sudėtinga. Pasigailėjau, kad iš arčiau neapžiūrėjau poros fotelių. Juos irgi būtų galima vežti į kaimo sodybą, nes ten gyvename nuo balandžio iki beveik lapkričio savaitgaliais. Daiktų pas mus išmeta tikrai daug.

Kodėl? Greičiausiai, nusiperkami nauji baldai, tad senieji be skrupulų išmetami. Kam temti juos į šiukšlyną ar kaimo sodybą, jei galima išmesti tiesiog gatvėje?.. Nesuprantu tokių žmonių. Juk visus baldus, kad ir senus, galima kažkam atiduoti, padovanoti. Kam juos išmesti? Jei jau neturite, kur dėti, parašykite skelbimą internete, kad dovanojate baldą ir viskas – kažkas atvažiuos ir paims. Dabar visos pakelės nusėtos padangomis ir visokiais rakandais, kuriais vaikai labai domisi…

Mano namai – mano tvirtovė

Keli filosofiniai pasvarstymai apie namus.

namai kaime

Lietuviui labai svarbu turėti butą arba namą. Savo. Stengtis nesinuomoti, bet turėti nuosavą būstą. Tai nacionalinis bruožas, kurį lydi ir kiti bruožai – intravertiškumas, nesuvokimas apie nuosavybės svarbą, nemokėjimas skaičiuoti pinigų ir taupyti. Deja prisideda dar ir nesugebėjimas laikytis sutarčių. Visa tai verda dideliame katile, kuris trukdo lietuviams nuomotis namus, o ne visą gyvenimą juos statyti vergaujant bankams.

Pradėkime nuo to, kad labai sunku dabar gauti žemės. Tiksliau sakant, gauti ją lengva, bet perkelti iš vienos vietos į kitą – sunku. Pavyzdžiui, mano tėvai turi 3 hektarus žemės. Jiems realiai pakanka 1 hektaro. 1 galėtų laisvai parduoti (už simbolinį mokestį) man, o kitą hektarą broliui. Mes tą žemę galėtume persikelti ten, kur gyvename. Brolis į nedidelio provincijos miesto priemiestį, o aš į Vilniaus priemiestį. Suprantame, kad tiek pat nepavyktų, tačiau man reikia 10 arų, broliui – 30, o ne viso hektaro. Taigi, iškeisti į brangesnę mes tikrai galėtume.

Tada prasideda kita problema – žemės paskirties keitimas. Iš žemės ūkio paskirties į namų valdą keitimas užtrunka keletą metų, kainuoja nemažus pinigus. Jei ši procedūra būtų kur kas sklandesnė, galėtume greičiau pradėti statybas. Juk komunikacijomis rūpintumėmės patys. Čia valstybė neturi jokio intereso. Tokiu būdu galėtume greitai pasistatyti sau namus.

Deja, leidimų šūsnys to ne visada leidžia padaryti greitai. Dėl to gyvenamė vagonėliuose ar laikinuose namuose, kurie dabar prilygsta normaliems namams (tik yra iki 55 kv. m ploto).

Jei tik būtų įmanoma viską atlikti greičiau, statybų ir NT sektorius suklestėtų…

O jei nuoma?

Vilniaus priemiesčiuose namo nuoma kainuoja 500-1500 litų mėnesiui su baldais ir buitine technika. Per metus sumokama 6000-18000 Lt. Gaila, kad skaičiavimai apie nuosavą būstą nėra tokie paprasti, nes paėmus paskolą išeina, kad sumokama bankui vos ne dvigubai… Perkant namą už 300 000 litų, sumokama bankui per tuos 20 metų 420 000 litų. Dar investuojama 100 000 į aplinką, vandenį ir kitas komunikacijas + 80 000 į interjero sprendimus. Taigi, 600 000 per 20 metų. Jei nuomojatės namą su baldais ir per metus sumokate kad ir 10 000 litų, išleisite tikrai mažiau, nes per 20 metų sumokėsite 200 000, o ne 600 000 litų. Atsakykite sau – ar tikrai apsimoka pirkti? Po dešimtmečio galite ieškoti kitų namų – erdvesnių, naujesnių be didelių investicijų.

Deja nuosavybė yra reikalinga daug kam – registruojant vaikus, steigiant verslą, norint balsuoti ir sąžiningai mokėti mokesčius. Nuomininko savo namuose registruoti niekas nenori, nes nėra galimybės jį paprastai iškeldinti pasibaigus nuomos terminui. Ši situacija prisideda prie to, kad NT nuoma Lietuvoje yra neperspektyvu.

Taip visi ir stumdosi tame NT liūne. Vietoj to, kad gyventų normalų gyvenimą. Senatvėje nebus kur prisiglausti? Pasižiūrėkite į tuos pensininkus, kurie visą gyvenimą gyveno bute centre. Dabar jų butai verti milijonų, todėl jie turės susimokėti dešimtūkstantinius mokesčius kasmet. Iš ko, gal iš savo pensijos? Nuoma visada buvo paprastesnis variantas, nes gali pasirinkti. Senatvėje gali gyventi kartu su kitais žmonėmis, šeimininkais, palaikyti jiems kompaniją. Taip linksmiau ir daug geriau, nes nieko nėra baisiau už vienatvę. Mūsų butai ar namai – nėra draugai, su jais pasikalbėti negalima..

Pasvarstykime geriau, kas mums labiau apsimoka – nuomotis ar statyti savo dėžutes?

Kaip namuose sukurti jaukią aplinką

Dažnai sakoma, kad žmogus visada gali žiūrėti į degančią ugnį ir tekantį vandenį ir klausytis jų leidžiamų garsų. Tai ramina, maloniai nuteikia… Kaip namuose susikurti jaukią atmosferą, jei neturite židinio, akvariumo ar alpinariumo su dirbtiniais upeliais?..

ugnis

Jums reikės televizoriaus, kurį galite prijungti prie kompiuterio arba su galimybe peržiūrėti YouTube vaizdo klipus (visi naujausi Smart TV tokią funkciją turi).

Taip pat jums reikia per visą ekraną paleisti štai šį video:

Jis niekuo neypatingas. Tai natūraliai nufilmuotas degantis židinys, įrašytas kokybiškas garsas (spragsėjimas ir ugnies čežėjimas).

Taigi, įsijungiate šį 2 valandų trukmės filmuką, uždegate žvakes ir praleidžiate laiką itin romantiškoje ir atpalaiduojančioje aplinkoje. Tiesa, šalia telefizoriaus galima pastatyti tepalinį šildytuvą, kad iš tos pusės jaustųsi šiluma. Tai dar labiau sustiprins ugnies įspūdį.

Pabandykite, nereikės jokio židinio.